Ištraukos iš „Sky One“ interviu 2006.07.06
Pirmas oficialus Kylie interviu po ligos!
Sužinojimas…
Tuo momentu, kai gydytojas pasakė diagnozę, aš tyliai išėjau. Mano mama ir tėtis buvo su manim ir mes buvom tarsi sudužę į šipulius. Aš kalbėjau, „Aš skrisiu lėktuvu į koncertą…“, o jie, „Ne. Prisėsk.“
Vykimas gydytis į Paryžių…
Aš norėjau gydytis Paryžiuje. Žinoma, mano tėvai nenorėjo, kad aš palikčiau Australiją, bet aš pasakiau, „Aš turiu vykti. Aš turiu suvokti kas dabar su manim vyksta. Aš negaliu čia pasilikti šešiems mėnesiams“.
Visuomenės neįtikėtina parama…
Ačiū žmonėms, kurie žiūri šią laidą. Aš gaudavau mažus mielus laiškelius nuo vaikų, „Mes nenorime, kad daktarai nuleistu rankas … Mes mylime tavo dainas, kada pasirodysi scenoje?“. Taip pat nuo moterų, kurios iškentė krūties vėžį ir nuo tų, kurioms jis buvo diagnozuotas po manęs.
Plaukų netekimas…
Tai nebuvo kažkokia problema . Nežinau, bet galbūt todėl, kad ne kartą esu keitusi stilių. Aš ėmiau nešioti skarelę. Bet jų ataugimas buvo labai jaudinantis dalykas.
Yra blakstienos ir yra antakiai… Ir esi įsitikinęs, kad būsi vienintelis, kuriam neataugs plaukai. Aš pasitikėjau žmonėmis, kurie buvo šalia ir sakiau pati sau,“ gerai, šiuo ilgu momentu aš esu bejėgė ir nieko negaliu padaryti“.
Jos gyvenimas buvo išsaugotas…
Aš maniau, kad buvau pakankamai užjaučianti prieš visa tai, bet dabar aš turiu didesnį supratimą apie tai, ką reiškia viską išgyventi. Tai atneša kažką nuostabaus žmogui. Aš susiradau draugų, kuriuos vertinsiu amžinai. Dabar, kai aplankau vaikų ligonines, kurias lankydavau ir anksčiau, vaikai jau žino, kad aš taip pat žinau, ką reiškia sirgti šia liga. Aš nujaučiu, kad jeigu visa tai būtų buvę pastebėta kiek vėliau, istorija gal būt būtų pasibaigusi visai kitaip… Taigi, aš žinau, kad buvau išgelbėta. Tikrai buvau…
Kaip tai padėjo kitiems žmonėms…
Jie vadino tai „Kylie poveikiu“. Aš iš tikro turėjau poveikį! Aš matydavausi su savo chirurgu, turėjau apžiūras ir klausdavau jo, „Kaip jūs laikotės?“ Jis atsakydavo, „Oj, aš toks užsiėmęs…Pas mane buvo atėję 25-erių ir 22-iejų metų žmonių su savo rūpesčiais“. Ir visa tai vyko po mano diagnozės. Aš mačiau žmones, kurių gyvybės buvo išgelbėtos todėl, kad buvo susirūpinta laiku. Yra susidariusi klaidinga visuomenės nuomonė, kad tai negali nutikti jauniems žmonėms. Aš esu čia ne tam, kad gąsdinčiau žmones. Tai tiesiog įvyksta…Tad būkite pasiruošę.
Sveikstant…
Aš turėjau įjungti šią vaikščiojimo mašiną, bet aš niekada nebuvau tokioje situacijoje, kurioje turėčiau viską pradėti iš naujo. Aš neturėjau jėgų, aš neturėjau ištvermės, aš neturėjau viso to, ką turėjau anksčiau. Taigi iš tiesų aš turėjau įkopti į didžiulį kalną ir tikrai nebuvau susižavėjusi kopinėjimu aplink jo dugną.
Dannii parama…
Pasakiška. Mes neatskiriamos draugės… Ji atvykdavo į Paryžiu su kažkuo, ką rasdavo internete ir aš tuo prisipildydavau tarsi vandeniu ir tai tartum pašalindavo visas bakterijas manyje… Ji įjungdavo muzika, priversdavo mane pajudėti… Aš taip pat buvau su mama, taigi mes buvom tarsi mergaičių būrys!
Pakeliui į sugrįžimą…
Dannii koncertavo – tiek aš tiek Dannii turėjom begalę koncertų GAY’juje – ir aš tiesiog norėjau nueiti ir paremti ją, todėl, kad ji buvo tokia nuostabi per mano „išbandymą“. Nekenčiu vartoti šio žodio, bet jis padeda viską apibendrinti. Aš norėjau ten būti. Visų pirma, aš galvojau, kaip aš sugebėsiu šitiek išbūti nemiegojus, nes tai vyko apie vidurnaktį. Aš nemaniau, kad koncertą užbaigsiu būdama ant scenos, bet kažkas paklausė, ar nenorėčiau jai įteikti gėlių ir aš sutikau. Juokingiausia yra tai, kad kai vėliau pamačiau nuotraukas, pamaniau, kad mes abi atrodėm šiek tiek juokingai laikydamos savo mikrofonus. Tai nebuvo suplanuota, tai nebuvo taip, kad „šitai bus pirmasis mano pasirodymas ant scenos“. Aš niekada negalvojau apie viso to poveikį ir to, kad žmonės negirdėjo to, ką sakiau. Jie… Turbūt pagalvojo, „Ji tokia silpna, kad negali kalbėti“. Mes tiesiog tai padarėme.
Dabartis...
Man tai yra pasirodymas iš kitos pusės. Tai tarsi pavasaris.